Žemaitiu tarmie (Žemaičių tarmė)

     Manoma, kad Lietuvoje yra apie pusė milijono žmonių, kalbančių žemaitiškai. Kalbininkai net linkę šią tarmę vadinti kalba. Vis dėlto mažai kas temoka rašyti ir skaityti žemaitiškai (Pajūrio naujienos, 2007). 

      Jau nuo senų laikų ir ne vieno kalbininko visas lietuvių kalbos plotas pirmiausia buvo skiriamas į dvi dalis: aukštaičius ir žemaičius. 

      Iš kur tie vardai, kuriais šiandien vadiname ne tik dvi pagrindines lietuvių kalbos tarmes, bet ir apskritai dvi didžiausias lietuvių etnografines grupes? Daugelis linkę manyti, jog abu vardai padaryti iš būdvardžių žemas, aukštas.. Tačiau nesunku pastebėti, kad dabar tie aiškinimai geografiškai netikslūs. Juk žemaičiai šiandien užima aukštesnes vietas negu aukštaičiai, t.y. jų tarmės branduolys yra Telšių aukštumose ir priešingai – pačios žemiausios Lietuvos vietos (apdainuotosios Suvalkijos lygumos, Panevėžio, Pasvalio kraštas) priklauso aukštaičiams. 

      Pasirodo, tie vardai buvo vartojami jau labai seniai. Tik tada jais, kaip spėjama, vadintos ne tarmės, o atskiros Lietuvos valstybės dalys. Beje, dažniau tos dalys anuomet buvo vadinamos ne žemaičiais ir aukštaičiais, o žemaičiais ir lietuviais. Tai įrodo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 1420 m. rašytas Vokietijos imperatoriui Zigmantui laiškas, kuriame sakoma: „Kadangi Žemaičiai yra žemiau negu Lietuva, tai ir vadinami Žemaičiais", kas lietuviškai reiškia žemesnė žemė. Žemaičiai buvo užėmę visą teritoriją į šiaurę ir vakarus nuo Nemuno ir Nevėžio upių. Taigi Žemaičių kunigaikštija, kuriai priklausė ir Vidurio Lietuvos žemuma, anuomet iš tikrųjų buvo lyg žemesnis kraštas palyginti su aukštaičiais, kurių galybė buvo susikoncentravusi apie gana aukštas Vilniaus, Trakų, Ašmenos vietas. 

      Ilgainiui, žlugus Lietuvos valstybei, žemaičių vardu imta vadinti vakarinėje buvusios Žemaičių kunigaikštystės dalyje susidariusią tarmę. Kaip priešpriešą jai, viso kito Lietuvos ploto tarmė vadinama aukštaičiais (pirmą kartą tas pavadinimas minimas vienoje Gedimino sutartyje), bet tai nebuvo visiems lietuviams žinomas vardas beveik iki mūsų dienų. 

      Žemaičių vardas pirmą kartą paminėtas 13 a. pradžioje Volynės kronikoje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius. Aukštaičių vardas į istorikų dokumentus pateko visu šimtmečiu vėliau. Pirmą kartą, kaip sakyta, jie minimi 1322 m. Gedimino sutartyje su Ordinu. Jeigu žemaičiai ir aukštaičiai (žemaičiai ir lietuviai) istorijoje minimi kaip atskiros teritorijos, grupės, netgi gentys su savita kultūra, papročiais, etnografija ir pan., tai be jokios abejonės ryškiai turėjo skirtis ir jų kalba. Archeologas A. Tautavičius teigia, kad jau IV–V a. būta žemaičių genčių sąjungos, turėjusios savus mirusiųjų laidojimo papročius, savitą kultūrą, savo teritoriją ir tikriausiai savo ypatingą kalbą. 

      Mūsų manymu, žemaičiai ir aukštaičiai kalbos atžvilgiu turėjo būti atsiskyrę ne vėliau kaip VII a. – tuo pat metu nuo lietuvių bus atskilę ir latviai (tikriau sakant, senieji latgaliai). Veikiausiai bendros lietuvių prokalbės apskritai nėra buvę: žemaičiai, kaip ir žiemgaliai, sėliai, gal ir kuršiai bei sen. lietuviai, kalbėjo viena iš gentinių rytų baltų kalbų; lietuvių kalbos tarme žemaičių kalba virto artėdama prie aukštaičių (sen. lietuvių) jau po XIII a. Vadinasi, tarmės yra ne tolusios, o artėjusios viena prie kitos, nes kalbiniai skirtumai iki Lietuvos valstybės susikūrimo turėjo būti kur kas didesni negu vėlesniais ir dabartiniais laikais. 

      Turint tai galvoje, taip pat laikantis iki šiol gyvos tradicijos drąsiai galima vartoti terminą žemaičių kalba ir žemaičių tarmę palikti tik „grynajam“ kalbos mokslui. Žemaitiškai rašant ar kalbant tarmė yra net neparankus žodis, nes gyvojoje kalboje jis reiškia „tarimą, akcentą“ (pvz.: Ons šnek gerā žemaitėškā, tik anuo ta tarmie tuoki kap latvėška).

Informacija paimta iš http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/raspamatai.lt.htm#vardas

Susipažinom su žemaičių kalbos istorija. Įdomu buvo pasiskaitinėti... Pati aš žemaitė, tačiau laisvai žemaitiškai kalbėti nemoku. Mokykloje niekas neleido kalbėti žemaitiškai, reikėjo mokytis aukštaitiškai, net pasišaipydavo iš žemaitiškos tarmės. Taip ir prarandam savo autentiškumą... Džiaugiuosi, kad kituose miesteliuose (Plungė, Skuodas) žemaičių tarmė vartojama labai plačiai. Net ir mokyklose pamokos žemaitiškai vedamos. O, kad aš ten būčiau lankius mokyklą :) 

Mano miestelio laikraštyje turbūt ne taip seniai pradėti leisti žemaičių kalba parašyti straipsniukai. Radau kūrybos skiltį ir noriu su jumis pasidalinti ten publikuotu eilėraščiu. Tikiuosi ką nors suprasit :)

Gal kumat nuors aš dar parēso

Par rasas – rītmetie – par peivas

Be juokė kelė kuojuom basuom...

Kor rogē bova – par ražėinas...

Gal kumat nuors aš dar regieso,

Kāp ousie kleg gondrū šeimīna,

No panta vākā šėina mīniuo –

I sava balsa tėn girdieso...

Gal kumat nuors aš dar ėšginso

Į mėška karves ėr telīčias...

On pėitu neiso nomei tičiuom –

Tik ont večerės parvarīso...

Gal kumat nuors aš dar užouso,

Kāp verd piekarnie šnapšė kai kas:

Ož medėnīčės skaldont malkas,

Nojimtė pruoba kartās dous mon...

Gal kumat nuors aš dar dainiouso –

Po pėrimo traukso „Žaliuojuo girelie“...

Ėr tars mon, vākou, diedės ėr buočelē...

Vuo kėta daina aš jau toravuoso...

Gal kumat nuors aš dar vaguoso

Ėr bolbes Žedriškies, ėr daržus...

Atgolso puokaitė po beržo...

Tik nieka tuokart nesapnouso.

Gal kumat nuors...

Je susapnouso.

Bukonts, kaunietis, kėlės ėš Mažeikiu rajuona