Drėkinamoji kaukė kūnui

Gimti moterimi nereikia ja būti. Moterimi būti reikia išmokti. Aš jaučiuosi "labiau moterimi" kai naudoju kosmetiką. Dekoratyvinę, nedekoratyvinę... Ne tai svarbiausia.

Neseniai pradėjau gaminti rankų darbo kremus, balzamus, valiklius ir kitus moteriai mielus dalykėlius. Nuo tada nebeperku nei rankų, nei veido kremų, lūpų balzamų, kaukių ir kt. Viską moku pasidaryti pati ir dar iš ekologiškų, nerafinuotų ir sveikų (bent jau sveikesnių nei parduotuvėse) produktų.

Vakar susikūriau ir išbandžiau avižinių dribsnių kaukę kūnui. Avižiniai dribsniai pasižymi drėkinamuoju poveikiu odai, taip pat šveičia negyvąsias ląsteles. Į kaukę dėjau šakelę alijošiaus, kuris laikomas panacėja nuo visų ligų ir puikiai tinka odos priežiūrai, vandens ir aliejaus. Siūlau dar įlašinti keletą lašelių eterinio aliejaus.

Po šios kaukės oda buvo švelni ir pamaitinta.

Falafeliai

Kai pažįstamiems pasakau šį pavadinimą, jie visada sutrinka ir atsako: "Ką? Kas tokie?" Atsakant į tai,  falafeliai yra tradicinis arabiškas patiekalas, gaminamas iš avinžirnių. Pirmą kartą man teko jo ragauti Vilniaus vegetariško maisto kavinėje "Balti drambliai". Tiesa, didelio įspūdžio jie man nepaliko, bet užtat namie gamintas šis patiekalas man daug skanesnis.

Traški plutelė, minkštas vidus ir puikus padažas. Kviečiu išbandyti :)

Taigi falafeliams reikės:

• 250 g avinžirnių;
• 1 morkos;
• gabaliuko paprikos (naudoju žalią dėl spalvų įvairovės);
• 0,5 svogūno;
• mažo česnako;
• kelių šaukštų ruginių miltų;
• keletos žiupsnelių petražolių;
• džiovinto čili pipiro (jei mėgstate aštriai);
• asafetidos (galima ir be jos);
• druskos ir pipirų;
• aliejaus kepimui.

Padažui:

• šiek tiek agurko;
• šaukštas kaparėlių;
• 3 šaukštai grietinės;
• druskos.

Avinžirnius reikėtų pamirkyti apie 12 valandų, todėl siūlau užsimerkti iš vakaro. Išbrinkusius per sietelį gerai nuvarvinkite. Sutarkuokite šiek tiek morkos, tada ją dar smulkiau sukapokite. Taip pat smulkiai sukapokite papriką, svogūnus, česnaką. Viską suberkite į dubenį, įdėkite petražolių (patariu taip pat gerai susmulkinti, arba naudoti džiovintas), druskos, pipirų, asafetidos, čili. Išmaišykite ir permalkite viską su namų kombainu ar blenderiu. Avinžirniai turi tapti smulkūs, o masė lipni. Įdėkite šiek tiek miltų, kad būtų lengviau formuoti falafelius. Aš formuoju pailgus, kai kurie daro rutuliukus. Pailgi ir plonesni greičiau išverda :) Pagal originalų receptą suformuotą falafelį reikėtų pavolioti sezamo sėklose, bet aš to nedarau. Suformuotus falafelius kepti kol gražiai paruduos.

Padažą pagaminti labai paprasta. Smulkiai sukapokite kaparėlius ir šiek tiek agurko, sudėkite grietinę ir išmaišykite. Jei konsistencija per tiršta, įpilkite kaparėlių marinato ar vandens, įdėkite druskos.

Tikiuosi ir jums patiks.

Skanaus! :)

Garšva - pavasario maistingoji žolelė

Garšva iš mano pievelės

Nors pavasaris pas mus eina lėtais žingsniais, bet jau galima pasidžiaugti pradedančia žaliuoti gamta. Pirmosios į saulės šviesą išlenda garšvos. Jos nuo senovės laikomos labai maistingomis žolėmis. Jas galima dėti į salotas, troškinti, virti, žodžiu, kaip tik sugalvojat elgtis su čia lapine (gal nesuklysiu pasakydama) daržove.

Garšva yra tikras vitaminų ir mineralų užtaisas: jose randami vitaminai A ir C, mineralinės druskos, kalis ir net geležis.

Taip pat svarbu paminėti, kad garšva valgoma iki kol sužydi. Po to pakinta jos skonis. Bet jei šienaujama pieva, galite valgyti garšvas visą vasarą.

Skonis.
Grybšt už garšvytės ir burnytę... Keistas jausmas kramtyti žolę... Bet ar ne tai daro visi vegetarai, veganai, žaliavalgiai ir t.t? :) Bet skonis neblogas, gal kiek karstelėjęs. Salotoms bus kaip tik. Bet, kaip jau minėjau, galite jas naudoti įvairiuose patiekaluose. Pasitelkite fantaziją ir išnaudokite šią pavasario gėrybę.

Žemaitiu tarmie (Žemaičių tarmė)

     Manoma, kad Lietuvoje yra apie pusė milijono žmonių, kalbančių žemaitiškai. Kalbininkai net linkę šią tarmę vadinti kalba. Vis dėlto mažai kas temoka rašyti ir skaityti žemaitiškai (Pajūrio naujienos, 2007). 

      Jau nuo senų laikų ir ne vieno kalbininko visas lietuvių kalbos plotas pirmiausia buvo skiriamas į dvi dalis: aukštaičius ir žemaičius. 

      Iš kur tie vardai, kuriais šiandien vadiname ne tik dvi pagrindines lietuvių kalbos tarmes, bet ir apskritai dvi didžiausias lietuvių etnografines grupes? Daugelis linkę manyti, jog abu vardai padaryti iš būdvardžių žemas, aukštas.. Tačiau nesunku pastebėti, kad dabar tie aiškinimai geografiškai netikslūs. Juk žemaičiai šiandien užima aukštesnes vietas negu aukštaičiai, t.y. jų tarmės branduolys yra Telšių aukštumose ir priešingai – pačios žemiausios Lietuvos vietos (apdainuotosios Suvalkijos lygumos, Panevėžio, Pasvalio kraštas) priklauso aukštaičiams. 

      Pasirodo, tie vardai buvo vartojami jau labai seniai. Tik tada jais, kaip spėjama, vadintos ne tarmės, o atskiros Lietuvos valstybės dalys. Beje, dažniau tos dalys anuomet buvo vadinamos ne žemaičiais ir aukštaičiais, o žemaičiais ir lietuviais. Tai įrodo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 1420 m. rašytas Vokietijos imperatoriui Zigmantui laiškas, kuriame sakoma: „Kadangi Žemaičiai yra žemiau negu Lietuva, tai ir vadinami Žemaičiais", kas lietuviškai reiškia žemesnė žemė. Žemaičiai buvo užėmę visą teritoriją į šiaurę ir vakarus nuo Nemuno ir Nevėžio upių. Taigi Žemaičių kunigaikštija, kuriai priklausė ir Vidurio Lietuvos žemuma, anuomet iš tikrųjų buvo lyg žemesnis kraštas palyginti su aukštaičiais, kurių galybė buvo susikoncentravusi apie gana aukštas Vilniaus, Trakų, Ašmenos vietas. 

      Ilgainiui, žlugus Lietuvos valstybei, žemaičių vardu imta vadinti vakarinėje buvusios Žemaičių kunigaikštystės dalyje susidariusią tarmę. Kaip priešpriešą jai, viso kito Lietuvos ploto tarmė vadinama aukštaičiais (pirmą kartą tas pavadinimas minimas vienoje Gedimino sutartyje), bet tai nebuvo visiems lietuviams žinomas vardas beveik iki mūsų dienų. 

      Žemaičių vardas pirmą kartą paminėtas 13 a. pradžioje Volynės kronikoje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius. Aukštaičių vardas į istorikų dokumentus pateko visu šimtmečiu vėliau. Pirmą kartą, kaip sakyta, jie minimi 1322 m. Gedimino sutartyje su Ordinu. Jeigu žemaičiai ir aukštaičiai (žemaičiai ir lietuviai) istorijoje minimi kaip atskiros teritorijos, grupės, netgi gentys su savita kultūra, papročiais, etnografija ir pan., tai be jokios abejonės ryškiai turėjo skirtis ir jų kalba. Archeologas A. Tautavičius teigia, kad jau IV–V a. būta žemaičių genčių sąjungos, turėjusios savus mirusiųjų laidojimo papročius, savitą kultūrą, savo teritoriją ir tikriausiai savo ypatingą kalbą. 

      Mūsų manymu, žemaičiai ir aukštaičiai kalbos atžvilgiu turėjo būti atsiskyrę ne vėliau kaip VII a. – tuo pat metu nuo lietuvių bus atskilę ir latviai (tikriau sakant, senieji latgaliai). Veikiausiai bendros lietuvių prokalbės apskritai nėra buvę: žemaičiai, kaip ir žiemgaliai, sėliai, gal ir kuršiai bei sen. lietuviai, kalbėjo viena iš gentinių rytų baltų kalbų; lietuvių kalbos tarme žemaičių kalba virto artėdama prie aukštaičių (sen. lietuvių) jau po XIII a. Vadinasi, tarmės yra ne tolusios, o artėjusios viena prie kitos, nes kalbiniai skirtumai iki Lietuvos valstybės susikūrimo turėjo būti kur kas didesni negu vėlesniais ir dabartiniais laikais. 

      Turint tai galvoje, taip pat laikantis iki šiol gyvos tradicijos drąsiai galima vartoti terminą žemaičių kalba ir žemaičių tarmę palikti tik „grynajam“ kalbos mokslui. Žemaitiškai rašant ar kalbant tarmė yra net neparankus žodis, nes gyvojoje kalboje jis reiškia „tarimą, akcentą“ (pvz.: Ons šnek gerā žemaitėškā, tik anuo ta tarmie tuoki kap latvėška).

Informacija paimta iš http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/raspamatai.lt.htm#vardas

Susipažinom su žemaičių kalbos istorija. Įdomu buvo pasiskaitinėti... Pati aš žemaitė, tačiau laisvai žemaitiškai kalbėti nemoku. Mokykloje niekas neleido kalbėti žemaitiškai, reikėjo mokytis aukštaitiškai, net pasišaipydavo iš žemaitiškos tarmės. Taip ir prarandam savo autentiškumą... Džiaugiuosi, kad kituose miesteliuose (Plungė, Skuodas) žemaičių tarmė vartojama labai plačiai. Net ir mokyklose pamokos žemaitiškai vedamos. O, kad aš ten būčiau lankius mokyklą :) 

Mano miestelio laikraštyje turbūt ne taip seniai pradėti leisti žemaičių kalba parašyti straipsniukai. Radau kūrybos skiltį ir noriu su jumis pasidalinti ten publikuotu eilėraščiu. Tikiuosi ką nors suprasit :)

Gal kumat nuors aš dar parēso

Par rasas – rītmetie – par peivas

Be juokė kelė kuojuom basuom...

Kor rogē bova – par ražėinas...

Gal kumat nuors aš dar regieso,

Kāp ousie kleg gondrū šeimīna,

No panta vākā šėina mīniuo –

I sava balsa tėn girdieso...

Gal kumat nuors aš dar ėšginso

Į mėška karves ėr telīčias...

On pėitu neiso nomei tičiuom –

Tik ont večerės parvarīso...

Gal kumat nuors aš dar užouso,

Kāp verd piekarnie šnapšė kai kas:

Ož medėnīčės skaldont malkas,

Nojimtė pruoba kartās dous mon...

Gal kumat nuors aš dar dainiouso –

Po pėrimo traukso „Žaliuojuo girelie“...

Ėr tars mon, vākou, diedės ėr buočelē...

Vuo kėta daina aš jau toravuoso...

Gal kumat nuors aš dar vaguoso

Ėr bolbes Žedriškies, ėr daržus...

Atgolso puokaitė po beržo...

Tik nieka tuokart nesapnouso.

Gal kumat nuors...

Je susapnouso.

Bukonts, kaunietis, kėlės ėš Mažeikiu rajuona

Šaltukui spaudžiant

Laimė, šaltukas mūsų dar stipriai nespaudžia, tačiau drėgmė ir vėjas jau įsisuko į daugelio šalikus ir kojas. Aš ne išimtis. Peršalus ar kitaip negaluojant, stengiuosi gydytis natūraliais būdais. Dažniausiai semiuosi išminties iš ajurvedos, senovės indų medicinos išminties knygos.

Štai siūlau jums vaistukai nuo peršalimo ir kosulio:
po 1/2 valgomojo šaukšto cinamono, kardamono, juodųjų pipirų, ciberžolės ir imbiero. Galima įdėti 3 šaukštelius cukraus. 0,5-1 arbatinį šaukštelį sumaišyti su medumi, vartoti 2 kartus per dieną.

Aš nebūčiau aš, jei nepadaryčiau savaip :) Mano variantas:
sudėtis ta pati, tik vietoj imbiero miltelių naudoju šviežią imbierą. Sutarkuoju ir įdedu į stiklinį indelį. Sudedu prieskonius, įdedu medaus, sumaišau ir - voila - vaistukai pagaminti. 
Iš šito vaistuko išeina skani aštroka arbata. Reikia ~1 arb. šaukštelį užpilti karštu vandeniu ir mėgautis įsisupus į šiltą pledą:) Jei ruošiatės daryti arbatą iš šio vaistuko, tai geriau medaus iš karto nedėkite (medus, užpiltas karštu vandeniu, praranda savo vertingąsias savybes).

Linkiu visiems sveikatos!

Entuziazmo užtaisas - YES!+

Šį kartą nusprendžiau pasidalinti savo įspūdžiais iš Yes!+ kurso. Kelionė į šiuos kursus buvo ilga, bet aš labai džiaugiuosi, kad ten atsiradau.

Iš pradžių labai trumpai apie kursus. Yes!+ (angl. Youth Empowerment & Skills) kursai yra organizuojami Gyvenimo meno savanorių, skirti 18-30 metų jaunimui. Remiantis mano subjektyvia nuomone, tai kursai išsilaisvinimui iš savo sukurtų barjerų. O šalutinis efektas - galima susirasti daug įdomių draugų. :)

Yes!+ kurso akimirka

Kaip viskas prasidėjo? Atvykusi studijuoti į Vilnių, pradėjau lankyti nemokamą jogą, kuri vykdavo Gedimino 9. Ten visada po užsiėmimo instruktorė pasiūlydavo dalyvauti kursuose. Ilgą laiką manęs tai nedomino, kol kartą nepapasakojo apie jaunimo kursus. Kai pasidomėjau ir išsiaiškinau kursų kainą, mano studentiškai galvai tai buvo nesuvokiami pinigai, tad tiesiog nusprendžiau ir toliau lankyti jogą nekvaršindama galvos apie kursus. Kol vieną dieną... po puikaus jogos užsiėmimo aš nusprendžiau ten nueiti. Manęs niekas neįkalbinėjo. Pati įbridau į šitą košę :) Grįžus namo mano pirmas darbas buvo registracija ir pinigų pervedimas. Po kelių minučių sėdžiu ant lovos ir negaliu suvokti, kas ką tik įvyko. Aš užsiregistravau! oho.. viskas buvo taip spontaniška.

Yes!+ kurso akimirka

Tai kas vyksta per kursą? Padarysiu jums paslaugą ir nepasakosiu :) Daug kas vyksta. Mokomasi gyventi. Net negaliu apsakyti tų patyrimų ir suvokimų, kurie ateina kurso metu. Tai reikia išgyventi kiekvienam asmeniškai. O ir išgyvenimai kiekvienam kitokie. Atskleisiu tiek, kad patyrėme labai daug teigiamų emocijų ir prisikrovėm tris vežimus energijos. Ką jau bekalbėti apie naujus žmones, bendravimo malonumus ir potyrių dalinimąsi.

Aš kiekvienam nuoširdžiai rekomenduoju apsilankyti Yes!+ kursuose ir patirti tai, kas neapsakoma...

Daugiau informacijos apie kursus: http://www.gyvenimomenas.lt/yesplus/?p=yesplus

Šaltojo karo muziejus kvietė sušilti

Nuotrauka paimta iš http://www.saltojokaromuziejus.lt/ 

Savaitgalį teko laimė apsilankyti Šaltojo karo muziejuje Žemaitijos nacionaliniame parke. Dvejojome, ar vykti. Tačiau nesigailėjom nė akimirkos.

Spalio 27 d. startavo projektas "Šilta Šalta", kurio metu siekiama sušildyti asociacijas, siejamas su Šaltuoju karu. Projektas tęsis iki balandžio pabaigos ir jo metu siekiama įtraukti muziejaus lankytojus ne tik kaip žinių siekiančius pasisemti turistus, bet ir kaip muziejaus kūrėjus.

Mus pasitiko linksma moteriškė ir aplinkinių šypsenos, daug kamerų, pasijautėm kaip žvaigždės (kamerų daug nebuvo, tik keli pleškinantys fotoaparatai, siekiantys įamžinti šiltas akimirkas :)). Jau lauke girdėjom muziką. Nebuvom įleisti taip paprastai - reikėjo pereiti trumpą labirintą. Įėjus pamatėme gimnazistus, grojančius šildančią muziką įvairiais instrumentais. Tada mes buvom supažindinti su projekto idėja, trumpai buvo papasakota apie Šaltojo karo eigą, Karibų krizę. Po paskaitėlių mus vedėsi į patį muziejų, vedžiojo po požeminę termobranduolinių raketų paleidimo aikštelę. Matėm raketos šachtą, klausėmės tikrų nutikimų,  apžiūrėjome kareivių poilsio kambarius, ryšio mazgus ir dar daug daug įdomybių. Visose patalpose įrengtos informacinės lentos, sudėtos nuotraukos, rodomi Šaltojo karo metu filmuoti video.

Džiaugiausi, kad nėra viskas atrestauruota ir sumoderninta, kad jaučiasi kai kur kuro kvapas... Juk taip stipriau jaučiasi tikroji bazės atmosfera :) Patiko organizatorių draugiškumas, žemaitiškas paprastumas, o ką jau bekalbėti apie širdžiai ir ausiai mielą ir artimą žemaičių kalbą.

Ačiū organizatoriams.


Daugiau informacijos:

1. oficialiame muziejaus puslapyje - http://www.saltojokaromuziejus.lt/
2. facebook'e - https://www.facebook.com/SaltojoKaroMuziejus?fref=ts
3. apie projektą "Šilta šalta" https://www.facebook.com/events/475145552526448/